Historische Kontroversen über den litauischen "Aufstand" im Memelgebiet 1923

Straipsniu siekiama atskleisti Lietuvos vyriausybės, o labiausiai išsamiai neanalizuotą Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, šaulių ir savanorių vaidmenį rengiant Klaipėdos krašto sukilimą. 1919 metų birželio 28 dieną Versalio taikos konferencijos nutarimu Klaipėdos krašto valdymas laikinai, kol bus priimtas galutinis sprendimas, perėjo Antantės žinion, o 1920 metų sausio 9 dienos sutartis numatė, kad vokiečių valdžia turi pasitraukti. Klaipėdos sukilimą suorganizavo ir jos eigą kontroliavo Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir Krašto apsaugos ministerijos Generalinis štabas. Patriotinis nusiteikimas „vaduoti Klaipėdą“ buvo labai stiprus, atsirado nemažai savanorių iš Didžiosios Lietuvos, norinčių dalyvauti rizikingame žygyje. Sėkmingai pasibaigęs Klaipėdos žygis tvirtai įsirėžė į tautos istorinę sąmonę. Klaipėdos krašto prijungimas pakėlė patriotinį lietuvių ūpą po karinio ir diplomatinio pralaimėjimo kovose dėl Vilniaus krašto. Lietuva, užsitikrinusi Vokietijos, iš dalies ir Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, realizavo avantiūristinį žygį, nukreiptą prieš pasaulinės poversalinės tvarkos kūrėjus. Prancūzų desantas iš laivų „Algerien“, „Senegalais“ ir „Voltaire“, atplaukusių į Klaipėdą, būtų nušlavęs lietuvių sukilėlius. Tačiau žygis buvo pergalingas. Praėjus beveik dvidešimčiai metų, Klaipėdą prarijo nacistinė Vokietija, tačiau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, būtent 1923 metų sėkmingo žygio sukurta padėtis lėmė, kad valstybėms nugalėtojoms nekilo abejonių, kam turėtų priklausyti Klaipėdos kraštas.The article is aimed to revealing the role of the Lithuanian Government and, most of all of Vincas Krėvė-Mickevičius, the Chairman of the Riflemen’s Union, and riflemen and volunteers in the development in organising the rebellion of Klaipėda region. On 28 June 1919, by a decree of Versailles Peace Conference, control of Klaipėda region was temporarily, until the final decision would be made, transferred to Entente. The treaty signed on 9 January 1920 envisaged that the German control had to withdraw. Klaipėda rebellion was organised and its progress was controlled by Ernestas Galvanauskas, the Chairman of the Lithuanian Council of Ministers, and the General Staff of the Ministry of National Defence. The patriotic mood “liberate Klaipėda” was very strong, and there appeared many volunteers from Great Lithuania willing to participate in risky march. The successfully completed Klaipėda march firmly entrenched in the historical consciousness of the nation. The joining of Klaipėda region raised Lithuanians’ patriotic spirit after the military and diplomatic defeat in battles for Vilnius region. Having secured diplomatic support of Germany and partly of the Soviet Russia, Lithuania implemented the adventurous march against creators of the global post-Versailles order. The French landing troops from the ships “Algerien”, “Senegalais” and “Voltaire” that sailed up to Klaipėda would have wiped out Lithuanian rebels. However, the march was victorious. After almost twenty years, Klaipėda was swallowed by Nazi Germany, but it was the situation created by the successful march in 1923 which prevented victorious countries after the end of the Second World War from having any doubts as to the identity of Klaipėda region